Muitinės g. 16

Kai pro pravirus langus plaikstosi užuolaidos, o ant šiaurinės namo sienos atsispindi langų atšvaitai – ateina vasara. Ir nebenutylantis vaikų klegesys už vartų, kitąpus gatvės, šaukte šaukia apie vienišą, nenusakomo amžiaus rusų mergaitę, pravardžiuojama Kirka, kuri visada augino svetimus vaikus. O gal ji buvo taip ir nesubrendusi, prakauli moteris išdykėliškai gainiojanti kamuolį su vaikais, ar čiūčiuoti kaimynių verkiančius kūdikius. Jos naivi šypsena, skurdus apsirengimas, kėlė pašaipą, sumišusią su užuojauta. Viena, kas nederėjo šiame mergaitės paveiksle – tai pervertose ausyse karantys rubino auskarai, tyliai šnabždantys apie jos pačios kažkada turėtą paslaptingą gyvenimą ar iš nepažintos giminės likusias dovanas.