Kauno valstybinės filharmonijos ekspozicinių erdvių giliame fone vitražu suskamba ryškios, šviesa spindinčios akvarelės.

Tai – pirmieji įspūdžiai iš mano personalinės akvarelių parodos“ Naratyvas“.

Ekspozicija, išdėliota dvejose salėse – kaip du, vienas kitą papildantys, akvarelės paveikslų ciklai – „Gintarai“ ir „Moterys teatre“.

Paroda, tarsi prabudimas nostalgiškame žiemos tarpušvenčio laike, kupina paslaptingų pasakojimų prasidedančiu Antikos laikų gintaro kilmės istorija ir nepastebimai pereinančiu į mistika dvelkiančia antrąją parodos dalį – pasakojimus apie moteris – savo gyvenimo teatro ar tikrojo teatro veiksme.

Šis paveikslų ciklas, kaip nesibaigiantis naratyvas yra kuriamas kelerius metus.

Dalis jo paveikslų nugulė privačiose kolekcijose. Tai trapus akvarelės pasaulis pilnas moteriško jautrumo, dramų ir neišsipildžiusių vilčių. Sukurptas jis lyg paveikus teatro kvapas iš prabangaus vyriško tabako, prigesinto moteriškų kvepalų aromato, sumišęs su be saiko geriamos kavos ir scenos dulkių paslapties kvapu.

Čia, netikroje rampų šviesoje, dėl nenuilstančių manipuliacijų į erdvę išleidžiami virpantys moterų atodūsiai, kai nepažįstamas pasaulis liečiamas beveik perregimais sušalusiais pirštais, o bėgantis laikas skaičiuojamas krintančių obuolių dūžiais.

Tai taip teatrališka. Belieka laukti audringų plojimų ir garsių kvietimų „bisui“.