Šv. Gertrūdos g. 2

Kai visą laiką gyveni viename mieste – jautiesi tarsi būtumei iš jo gimęs ar išaugęs. O jei tas miestas turi lemtingą istoriją – jis įsuka tave į savo verpetą ir nebepaleidžia. Vaikštai jo gatvėmis ir mėgaujiesi, kad beveik užsimerkęs žinai kiekvieną namą ar skersgatvį. Puikiai pameni, kad dar vaikystėje šioje prašmatnių kojinių parduotuvėje buvo senoji foto atelje, ten toliau – pieninė, o už tų vartų gyveno nenusakomo amžiaus rusų mergaitė pravardžiuojama Kirka ir visada ji augino svetimus vaikus.
Deja, viskas kinta ir tik viduje, kur dar gyvena tavo vaikystė, lieka jausmas, kad kažkas yra amžina. Ir ieškant akimis kas tau tai patvirtintų, netikėtai atrandi namų karūnas. Jos taip aukštai, kad jų nepasiekia nei laikas, nei besikeičiantys namo gyventojai, nei meistrai mėgėjiškai taisantys miesto fasadus. Ir atrandi, kad net karūnų neturintys namai įprastai būna nutūpti paukščių, tarsi pastarieji juos irgi karūnuotų…